Šunų mylėtojams ir augintojams

– LGGD, be abejonės, yra didžiausią autoritetą turinti gyvūnų globos organizacija Lietuvoje. Gal galite priminti kokia yra šios organizacijos misija?

Organizacija labai sena. Įkurta 1873 metais kunigaikščio Oginskio iniciatyva. Tais laikais ši organizacija buvo Rusijos gyvūnų globos organizacijos padalinys. Tuomet didžiausias dėmesys buvo skirtas žemės ūkio gyvuliams: arkliams ir kitiems. Buvo kreipiamas dėmesys kaip ūkininkas prižiūri savo gyvulius, leista speciali literatūra. Ir tada, ir dabar pagrindinis gyvūnų globos draugijos uždavinys užtikrinti humanišką elgesį su gyvūnais. Ir visai nesvarbu koks tas gyvūnas būtų: naminis, laukinis, žemės ūkio ar laboratorinis.

– Jūs vadovaujate šiai organizacijai nuo 2003 metų. Kokiais reikšmingiausiais darbais galėtumėte pasigirti?

Kai 2001 metais atsidarė mūsų centrinė būstinė jau buvo daug organizacijų kurios rūpinosi naminiais gyvūnėliais – kačiukais ar šuniukais. Mums dažnai skambindavo ir mes nurodydavome telefonų numerius kur kreiptis. Problema buvo kai paskambindavo ir pasakydavo, kad rado sušąlusią gulbę ar iškritusį iš lizdo gandriuką. Tuomet mes pradėjome rūpintis šiais laukiniais gyvūnais ir tik finansinės problemos dabar pristabdė šią veiklą. Dar būtų galima paminėti, kad anksčiau Pasaulinė gyvūnų globos diena buvo mažai žinoma ir mes ją atgaivinome. Ši diena buvo pradėta minėti kasmet. Musų paraginta šią dieną pradėjo minėti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Net mūsų rėmėjas iš Didžiosios Britanijos, pamatęs kaip mes švenčiame šią šventę, sukūrė Anglijoje specialiai tam skirtą žiniatinklį, kuris dabar yra pirmaujantis pasaulyje. Mes galime didžiuotis, kad šis pasaulinis gyvūnų globai skirtas žiniatinklis kilo iš mūsų veiklos.

– Kokias didžiausias bėdas šiuo metu matote gyvūnų globoje Lietuvoje, kurios kelia Jums susirūpinimą?

Mes prisiveisiame vieną ar dvi gyvūnų rūšis vien dėl to, kad po to juos numarintume. Aš turiu omenyje šunis ir kates. Jų mėsos nevalgome, kailio nepanaudojame, papuošalų nedarome, taip pat nedarome ir odos gaminių. Jie gimsta tik tam, kad po to būtų nužudyti ir sudeginti. Čia didžiausia problema – niekam nereikalingi gyvūnai. Susirūpinimą kelia ir laboratoriniai gyvūnai, jų naudojimas, priežiūra, gerbūvis. Gyvūnai, kaip ir žmonės, taip pat turi jausmus. Jei juos naudojame laboratorijose, mokymams, tai jų gerbūvį taip pat turime užtikrinti. Žemės ūkyje reikia, kad gyvuliai būtų kuo arčiau skerdyklų, kad jų nevargintų transportavimas, kad jie būtų humaniškai svaiginami ir skerdžiami. Daug bėdų paukštininkystės srityje. Dabar broileriai išauginami per 4-5 savaites, taip greitai, kad nespėja sutvirtėti sąnariai. Jie neišlaiko paukščio svorio, jie nepeina, kenčia skausmus. Paukštynuose reikalingos tik vištos dėdeklės. Gaidžiukai nereikalingi, todėl išsiritę naikinami. Dėdeklės vištos neišvysta saulės spindulių, kadangi visą laiką praleidžia uždarose patalpose. Su laukiniais gyvūnais nėra jokių problemų. Ten galioja gamtos dėsniai. Bet, kai jie patenka į žmonių rankas, tada iškyla daug problemų. Susirūpinimą kelia laukinių gyvūnų naudojimas pramogoms, kaip cirkų pasirodymuose. Laukiniai gyvūnai turi ne tik elgsenos bruožus kaip šunys ir katės, bet ir instiktus. Jų neištrinsi. Tai pat ir delfinariumai. Jau mokslininkai yra pagrindę, kad delfinai priverstinai daro įvairius triukus ir jiems patiems tai gerų emocijų neteikia. Nereikėtų auginti laukinių gyvūnų, pvz. lapių, audinių, kurių panaudojame tik kailį, visa kita išmetame. Mes pakankamai paskerdžiame naminių gyvulių, kad apsirengti ir pasimaitinti.

– Kokiems darbams dabar skiriate prioritetą? Ką pirmiausia žadate nuveikti?

Pirmiausia, kartu su valdiškom įstaigom ir kitom gyvūnų gerovės organizacijom, reikia peržiūrėti gyvūnų globos įstatymą. Ten jau kai ką reikia keisti. Daug darbo su gyvūnų laikymo miestuose taisyklėmis. Dabar kiekvienas miestas turi savo taisykles ir jos skirtingos. Būtų optimalu, jei tas taisykles pavyktų suvienodinti. Dabar savivaldos įstatymas leidžia kiekvienam miestui kurti savo taisykles. Bet, kas būtų jei kiekvienas miestas turėtų savo kelių eismo taisykles?! O didžiausias siekis – nacionaliniu mastu, dirbant su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, įvesti gyvūnų registracijos sistemą. Kad iš tolo būtų matoma ar gyvūnas turi šeimininką ir ar paskiepytas nuo pasiutligės, kad jis paprastai bei lengvai būtų identifikuojamas žetono pagalba. Vėl, galima palyginti su automobiliu – jei jį laikote savo kieme, registracijos numerius galite laikyti kambaryje, bet kai išvažiuojate, jie privalo būti ant automobilio. Identifikacijos žetonas turėtų būti išduodamas veterinarijos gydytojo, kai gyvūnas vakcinuojamas nuo pasiutligės. Šuns ar katės laikymas turi būti apmokestinamas (šiuo metu Vilniuje šis mokestis 120Lt per metus, Kaune per pus mažesnis), bet mokėti turi visi. Tada ir mokestis bus mažesnis. Dar reikia pastebėti, kad pagal Europos Sąjungos reikalvimus nėra reikalaujama, kad gyvūnas privalo būti sužymėtas mikroschema. Jos reikalaujama, kai gyvūnas kerta valstybės sieną. Pas mus, kažkodėl, Vilniaus ir Kauno savivaldybės to reikalauja. Mikroschema yra gyvūno identifikavimo priemonė, bet ne registracijos patvirtinimo priemonė.

– Dabar gyvūnų globos organizacijos dygsta kaip grybai po lietaus. Ar matosi jų realus indėlis sprendžiant gyvūnų globos klausimus?

Jų ateityje bus dar daugiau. Tai abejonės nekelia. Gyvūnų globos organizacijos pradės specializuotis: vienos rūpinsis graužikais, kitos paukščiukais, kačiukais ir t.t. Atsiras veislių klubai, kurie rūpinsis atskiromis šunų veislėmis. Tarkime, susikurs dobermanais besirūpinanti organiacija, kuri važinės po kitas gyvūnų prieglaudas ir prašys, kad dobermanus jiems atiduotų, kadangi jie geriausiai išmano apie šią veislę ir gali geriausiai pasirūpinti. Žmonės, kurie ieškos dobermano, žinos, kad galima kreiptis į gyvūnų prieglaudą, kurioje yra tik dobermanai. Ir visa tai bus tik į gera. Atsiras daugiau prieglaudų, kurios nemigdys gyvūnų. Jei žmogui susidarys tokios sąlygos, kad toliau negalės laikyti augintinio ir kreipsis į tokią prieglaudą, gali sulaukti atsakymo – „Atsiprašau, bet dabar laisvų vietų nėra, laukite eilėje“. Tik svarbu, kad valdžia kartu dirbtų su veisėjais, su augintojais, su veterinarijos gydytojais ir su švietimo sistema. Visada turi būti bendradarbiavimas, kad problemas būtų galima išspręsti kompleksiškai.

– Ar realu, kad privatus verslas ar rėmėjai gali išspręsti gyvūnų globos klausimus, pvz. įkurti Europos Sąjungos reikalavimus atitinkančius gyvūnų globos namus?

Taip, realu. Tik reikia, kad būtų dirbama sąžiningai. Prieglaudos žmonėm turi atiduoti gyvūnėlius pilnai paruoštus: sveikus, paskiepytus, sterilizuotus. Deja, bet dabar to nėra. Sterilizacija turi būti ypač svarbi, kadangi toks gyvūnas, paliktas be priežiūros ar pabėgęs, vėl pradės daugintis ir turėsime dar daugiau beglobių, niekam nereikalingų gyvūnų.

– Kuo, Jūsų manymu, valstybinės institucijos, pvz. Aplinkos ministerija, galėtų labiau prisidėti prie gyvūnų globos problemų sprendimų?

Aplinkos ministerija pagrindinai rūpinasi laukiniais gyvūnais. Ji turi pripažinti, kad žmonės randa laukinius gyvūnus, kurie yra arba sužaloti, traumuoti, arba likę be tėvų globos jaunikliai. Jų visada rado ir visada ras. Tam reikia skirti lėšų ir daugiau dėmesio. Žmonės turi turėti kur kreiptis jei randa tokį gyvūną. Ministerija aiškina, kad tokio gyvūno nereikėtų imti ir jis turi tapti grobiu kitam gyvūnui. Ir tai yra teisingai. Tačiau žmogus turi žmogiškumo faktorių. Jei gandriukas iškrito iš lizdo, tai vaikui nepasakysi, kad jo negalima paimti, kadangi jis taps maistu lapei. Į žmogiškumo pusę reikia atsižvelgti ir tai daryti protingai. Pagal mūsų Konstituciją, žmogus sužeistą gyvūną gali parsinešti į namus, atstatyti jo sveikatą, rūpintis juo, laikyti. Tą reikėtų apriboti, o aplinkos ministerija turėtų licenzijuoti laukinių gyvūnų reabilitatorius. Kiekvienas asmuo, prižiūrėdamas laukinį gyvūną turi turėti specialių žinių. Paimkime kaip pavyzdį mūsų baltąjį gandrą. Žmogus, radęs iš lizdo iškritusį gandriuką jį prižiūri, išaugina. Iškritus pirmam sniegui jis pasilieka pas šeimininką, į šiltus kraštus neskrenda, kadangi jau tapo naminiu paukščiu. Tada žmogus kreipiasi pas mus ką daryti, kadangi žiemą laikyti gandrą jis sąlygų neturi. Jei gandriukas būtų pakliuvęs į specialisto rankas, jis laiku grįžtų į gamtą, neprisirištų prie žmonių ir sėkmigai rudenį su visais gandrais išskristų. Sakoma, kad tėvai gandriukus išmeta. Tai netiesa. Gandrai neteršia savo lizdo ir atlikdami gamtinius reikalus keletą žingsnių žengia atgal ir taip dažnai iškrenta iš lizdo.
Kita besirūpinanti gyvūnais valstybinė organizacija yra Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Ji rūpinasi ūkinės paskirties gvūnais. Ir tai yra, bene geriausiai dirbanti organizacija. Ji visada operatyviai reaguoja į skundus ir klausimus išsprendžia teigiamai.
Daugiausia bėdų yra savivaldybių darbe, kurios rūpinasi šunimis ir katėmis. Dažnai jų požiūris toks, kad pastaruosius gyvūnus reikia „nušluoti“ nuo gatvių bet kokia kaina. Sugautą šunį ar katę dažnai laiko tik tris paras (pagal Lietuvos įstatymus reikalaujama laikyti ne mažiau kaip 14 parų) ir po to jis nužudomas. Vien 2008 metais Rietavo utilizavimo gamykloje iš gyvūnų prieglaudų buvo sudeginta 123 tonos atvežtų gyvūnų lavonų! Savivaldybės, ilgesniam laikui prižiūrėti gyvūną, net maistui neskiria lėšų. Čia yra mokėjimo problemos. Dabar šis finansuojamas iš savivaldybės biudžeto. O jį savivaldybės labai taupo. Jei šie pinigai būtų surenkami iš gyvūno registracijos mokesčio, tai viskas pasikeistų. Tada už gyvūnų priežiūrą mokėtų patys gyvūnų augintojai. Pavyzdžiui, Kanadoje pinigai gyvūnų priežiūrai surenkami iš gyvūnų registracijos mokesčio ir baudų. Ir jie puikiai tvarkosi.

– Ar daug visuomenės narių kreipiasi į Jus išreikšdami norą aktyviai dalyvauti gyvūnų globos veikloje? Ką galėtumėte pasiūlyti jaunimui jei kreiptųsi į Jus ir norėtų tapti aktyviais nariais?

Turime, bet ne tiek daug kaip kitos organizacijos, kurios turi pas save gyvą kačiuką, šuniuką, kurį galėtų pamatyti, paliesti. Anksčiau ir pas save laikydavome gyvūnų. Nemažai ateidavo studentų, kurie siūlydavosi padėti. Dabar darbas tapo labiau biurokratinis ir suinteresuoti jaunimą sunkiau. Savanorystės tema Lietuvoje dar labai nauja. Bet ji skinasi kelią ir mes taip pat tikimės daugiau sulaukti savanorių. Visai neseniai, po mūsų suvažiavimo yra pasikeitusi valdžia ir su nauja taryba ieškosime būdų kaip toliau vystyti veiklą ir pritraukti daugiau narių. Taip pat esame užmezgę ryšius su savanorių organizacija Vilniuje. Su jais taip pat bandysime bendradarbiauti.

– Ką norėtumėte palinkėti visiems Lietuvos piliečiams Pasaulinės gyvūnų globos dienos proga?

Tą dieną nevalgykite mėsos, neskerskite gyvulių, prisiminkime kur mes esame šiame pasaulyje, su kuo mes turime dalintis, kaip turime dalintis. Na, ir gerų švenčių!

Dėkojame už pokalbį

Taip pat skaitykite oficialų Lietuvos gyvūnų globos draugijos kreipimąsi Pasaulinės gyvūnų globos dienos proga >>>

® Bimas
© Autorinės teisės
 

Puslapis užregistruotas: 2004.02.27
Nauja versija Bimas2: 2006.04.14
Puslapis atnaujintas: 2010.07.27