Kategorijos
Veislių aprašymai

Maltos bišonas

Maltos bišonas priklauso dekoratyvinių veislių grupei. Jie yra gero būdo ir labai meilūs. Ypač draugiški vaikams. Pasižymi puikia sveikata ir žaismingi išlieka iki savi gyvenimo galo.

Šunų veislės pagal FCI klasifikaciją

Šios kadaise Maltos terjerais vadintos veislės šunys yra gero būdo ir labai meilūs, tačiau kartais jautrūs. Jų ilgas, prašmatnus kailis nesišeria, tik veliasi, ypač kai aštuonių mėnesių amžiaus šuniuko kailį keičia tikrasis kailis. Būtina kasdienė priežiūra. Šios veislės šunys beveik be išimčių draugiški vaikams. Jiems patinka bėgioti, tačiau jei nėra galimybės, prisitaiko prie sėslesnio gyvenimo.

Maltos bišonai išsiskiria puikia sveikata ir lieka žaismingi iki pat savo gyvenimo galo.

Istorija

Maltos bišonas gyvena su žmonėmis nuo pat to laiko, kai žmonės įsikūrė Maltos saloje (šiuos šunis į Maltą atgabeno Finikiečių pirkliai), tai yra maždaug prieš 3000 metų prieš Kristų. Šunį iš Melitos (dab. Mleto) salos – Canis melitensis savo darbuose I a. mini romėnai Plinijus ir Kolumela, graikas Stabonas. Tikriausiai šis šuo yra kilęs iš vietinio spanielio tipo ir nykštukinių pudelių. Anksčiau buvo galima rasti bet kurios vientisos spalvos Maltos bišoną. Dydis taip pat buvo įvairus; aprašyti net šeško dydžio šunys. Per pastarąjį šimtmetį šunų tipas bei dydis stabilizavosi, ir dabar vienintelė apibūdinama spalva yra balta. Maltos bišonai atkeliavo į Jungtinę Karalystę maždaug šešioliktajame amžiuje. Kartu su kai kuriais kitais to meto mažais šunimis Maltos bišoną dažnai vadindavo “šilta antklode„ arba “rankoviniu šunimi„, nes damos juos dažniausiai nešiodavosi savo milžiniškose rankovėse arba šildydavosi kojas. Anglai išvedė dabartinę Maltos bišonų veislę. Daug nesiaiškindami, anglai šunį pavadino maltiečiu – Maltos sala jiems buvo gerai žinoma. Artimi Maltos bišonų (bolonės) giminaičiai – kiek didesnės ir garbanotos italų bolonės ir iš pastarųjų atsiradusi Rusijoje prancūzų bolonė. Bolonės pavadinimas kilo iš Italijos miesto Bolonijos.

Prieš kelis amžius Malos bišonai dailininkams dažnai tarnavo modeliais. Juos tapė tokie garsūs dailininkai kaip Goja (1746-1828), Rubensas (1577-1640) ir dailininkas-animalistas Edvinas Landsiras (1802-1873). Pastarasis po Maltos bišono portretu parašė – „Šuniukas liūtukas iš Maltos – paskutinis savo giminėje“. Tai byloja apie tai, kad tuo metu šios veislės šuo Maltos saloje buvo retenybė.

Charakterio savybės ir gyvenimo būdas

Tai dekoratyvinių šunų veislė. Šios veislės šunelis nedidelis, judrus, nuovokus, ištikimas ir ištvermingas, gerai jaučiasi bet kokiomis sąlygomis. Maltos bišonas yra labai išdailintas ir švarus šuo, malonus kompanionas. Jis gerai prisitaiko prie daugumos namų, mankštinasi tiek, kiek šeimininkas yra pasirengęs pasiūlyti. Jam puikiausiai tiks ir penkių kilometrų iškyla, ir pasivaikščiojimas aplink gyvenamųjų namų kvartalą. Maltos bišonas yra labai protingas šuo, – jo gyvenimą reikia reguliuoti tiek, kad būtų nustatytos saugios šuns elgesio ribos.

Išvaizda

Šuo labai apžėlęs ilgais, švelniais ir blizgiais plaukais. Paprastai esti sniego baltumo, bet gali būti ir dramblio kaulo bei blausaus oranžinio atspalvio, tarsi būtų purvinas, tačiau šis atspalvis nepageidautinas. Kailį kiekvieną dieną reikia kruopščiai šukuoti šukomis bei valyti šepečiu.

Šios veislės šuns kūnas pailgas. Patino aukštis ties ketera 21-25 cm, kalės – 20-23 cm. Kūno masė 3-4 kg. Galva vidutinio didumo, galvos smegeninė dalis ilgesnė už nosies nugarėlę. Snukis tiesus. Nosies veidrodėlis juodas. Iš priekio viršutinė lūpa atrodo kaip platus pasnukys. Lūpų kampučiuose burnos gleivinės nematyti. Lūpų kraštai visai juodi. Žandikauliai nedideli, sankanda žirkliška. Dantys balti, tiesūs. Akys gana didelės, apskritos; žvilgsnis žvalus ir protingas; vokai prigludę prie iškilių akių obuolių. Iš priekio akių baltymų nesimato. Rainelės tamsiai rudos. Vokų kraštai juodi. Ausys trikampės, plokščios, kiek leidžia kailis – prigludusios prie galvos; ausų pagrindai aukšti ir platūs; ausis dengia tankūs, ilgi, tiesūs galvos plaukai, siekiantys menčių vidurį ar dar ilgiau. Per storą kailį matosi kaklo pagrindas; kaklas standus.

Krūtinės ląsta ilga. Krūtinės apačia žemiau alkūnių. Ketera iškiloka, nugara tiesi. Juosmuo raumeningas, susilieja su nugara. Pilvas vidutiniškai įtrauktas. Strėnos plačios, susiliejusios su juosmeniu. Petikauliai ir mentės įstriži. Dilbiai tiesūs, statmeni, neraumeningi, palyginti tvirtų kaulų, trumpesni už petikaulius. Alkūnės lygiagrečios su kūno ašimi, atgręžtos tiesiai atgal. Riešai statmeni. Plaštakos statmenos, susiliejusios su riešais, tvirtos. Letenos apskritos, pirštai riesti, sugniaužti. Tarpupirščiai apžėlę tankiais, švelniais, ilgais plaukais. Pirštų pagalvėlės juodos, nagai ilgi ir tamsaus atspalvio. Užpakalinių kojų šlaunys iškilos, raumeningos, įstrižokos. Uodega išaugusi aukštai, smarkiai plonėjanti; apžėlusi ilgais, iki slėsnų plaukais, nusvirusiais į vieną pusę. Viso kūno plaukai ilgi, kai kur iki 22 cm, beveik visur tiesūs. Pavilnės neturi būti. Oda standi, prigludusi. Galvos (snukio ir kaktos) raukšlių paprastai nebūna. Kaklas be nuokarų.

Maltos bišonas bėga smulkia risčia.

Priežiūra

Nuo pat mažens kasdien reikia šukuoti kailį. Letenas ir pilvą galima papudruoti vaikiška pudra, kad tarp maudymų mažiau išsiteptų. Ruošiant parodoms rekomenduojama pasikonsultuoti su veisėjais, kurie turi šios veislės ilgą veisimo patirtį. Apskritai, šios veislės šuns priežiūra gali būti perdaug sudėtinga pradedančiam kinologui.