Škotų terjeras – raumeningas, ramus, net niūrokas šuo visad buvo populiaresnis Šiaurės Amerikoje nei Didžiojoje Britanijoje. Amerikos prezidentas Franklinas Delanas Ruzveltas dažnai keliaudavo su savo škotų terjeru Fala, šis šuo netgi buvo palaidotas šalia jo, o Voltas Disnėjus džentelmenišką veislės įvaizdį įamžino filme Dama ir Valkata. Nors škotų terjeras buvo išvestas smulkių urvinių žvėrelių medžioklei, dažniausiai laikomas kaip namų šuo. Santūrus, neįkirus keturkojis – puikus sargas.

Istorija

Škotų terjero tėvynė – Škotija. Jo kilmės istorija siekia XV-XVI a. Vakarų Škotijoje ir Hebridų salose šių šunų protėviai gaudė peles ir žiurkes. Manoma, kad jie buvo Skajaus, Dendžio, Dirmonto bei kitų Škotijos terjerų pirmtakai. XIX a. pradėta kryptinga atranka. Veisimo centras buvo Aberdyno miestas. Pirmieji škotų terjerai pradėti demonstruoti 1868 m. Jorkšyro šunų parodoje, Skajaus terjerų klasėje. Tuo metu jie buvo įvairiai vadinami: Skajaus, Hailendso, Aberdyno, šiurkščiaplaukiais terjerais, daihardais. Nuo 1882m. parodose pristatomi jau kaip škotų terjerai. 1892m. priimtas veislės standartas ir įkurtas škotų terjerų augintojų klubas, o 1972 m. veislė užregistruota FCI. Į JAV pirmieji škotų terjerai buvo importuoti maždaug 1883 metais ir jau 1950 metais buvo vieni iš populiariausių terjerų.

Charakterio savybės

Škotų terjeras yra budrus ir narsus, tačiau stabilus ir rimtas, ryžtingas ir protingas. Su žmonėmis jis gali būti meilus ir malonus, tačiau agresyvus su kitais šunimis. Taip pat šis šuo pasižymi nuovokumu ir savarnkiškumu, mėgsta draugiją ir vaikus. Jam patinka keliauti ir bėgioti. Šios veislės atstovai iki šių dienų išlaikė medžioklines savybes ir tinka lapių ir barsukų medžioklei, o juodojo škoto atkaklumas ir tvirti žandikauliai priverčia paklusti net didesnį už save šunį.

Išvaizda

Škotų terjeras buvo išveistas urvinių žvėrių medžioklei. Trumpakojis, kresnas, gana stambus, stačiomis ausimis ir pakelta į viršų uodega. Kailis būna juodas, įvairių atspalvių, raibas, rudas arba kviečių spalvos.

Škotų terjeras – tvirto sudėjimo šuo. Galva didoka ir ilga. Kakta plokščia, skruostai neiškilūs. Akys migdolų formos, tamsiai rudos, toli viena nuo kitos ir žvelgia iš po labai vešlių antakių. Ausys stačios, smailos ir plonos. Žandikauliai tvirti sąkanda žirkliška. Kaklas vidutinio ilgumo, krūtinė plati su truputį atsikišusiu krūtinkauliu. Nugara trumpoka, tiesi. Kojos trumpos. Letenos didokos su storomis pagalvėlėmis. Šuns judesiai lengvi. Uodega vidutinio ilgumo, smailiu galu ir visada pakelta į viršų. Kailis tankus ir šiurkštus.

Priežiūra

Populiariausias yra juodas škotų terjeras, vadinamas juoduoju škotu. Šios veislės atstovai beveik nemėto plauko, todėl tinka gyventi bute ir gerai aklimatizuojasi lauke, nes šiurkštus kailis puikiai saugo nuo oro permainų. Šuns kailį reikia kasdien šukuoti šukomis bei šepečiu. Šuns kailį kartą per keturis ar penkis mėnesius reikia nupešioti.