Manoma, kad dabartinio šuns protėviai leidosi prijaukinami žmogaus todėl, kad galėtų lengviau pramisti, ėsdami atliekas nuo pirmykščio žmogaus „stalo“. Šuo pamažu prisirišo prie žmogaus, tapo jo draugu ir pagalbininku medžioklėje, būsto ir daiktų sargu.
Kokiame žemyne ar jo dalyje buvo prijaukintas pirmasis šuo, nežinia. Aišku viena, kad šuo buvo prijaukintas įvairiose vietose, nes pirmieji šunys labai skyrėsi vieni nuo kitų. Tai leido žmogui vėliau išvesti įvairias, besiskiriančias viena nuo kitos ūgiu, kūno sudėjimu, spalva ir elgesio savybėmis,veisles. Šių veislių įvairumas rodo, kad šunys atsirado kryžminantis senovėje gyvenusioms gyvūnų rūšims ir kad šis kryžminimas vyko pagal žmogaus norą, jam vadovaujant.
Vienų mokslininkų duomenimis, šuns protėviai buvo vilkas, šakalas ir lapė, kitų – vilkas ir šakalas, dar kitų tik vilkas. Anatominiai tyrimai rodo, kad šuo turi vilkui būdingus apskritus vyzdžius, lygiai tiek pat dantų (42), tokios pat sandaros krūminius dantis ir panašią kaukolę. O genetiniais tyrimais nustatyta, kad būtent su vilku šunį sieja chromosomų skaičius (78). Vilkas ir šuo serga tomis pačiomis ligomis, turi tų pačių parazitų. Panaši šuns ir vilko elgsena. Ir vieni ir kiti kai patenkinti vizgina, o išsigandę pabruka uodegą, abu užpykę išsiviepia ir urzgia. Sulaukėję šunys (dingas, parijai) visai kaip vilkai buriasi į gaujas ir paklūsta jų stipriausiems ir gudriausiems vadams. Gi naminis šuo tokiu vadu laiko šeimininką, o savo gauja, jo šeimos narius, kitus šeimos šunis bei naminius gyvulius. Prijaukintas vilkas prisiriša prie žmogaus ne mažiau negu šuo, o vilkiukai elgiasi kaip jauni šuniukai. Kalės kaip ir vilkės nėštumas tęsiasi 61-66 paras. Panašus ir vados dydis 4-8-10 palikuonių. Šunys, kaip ir vilkai, gyvena 12-16 metų. Nors naminiai šunys vengia vilkų bet eskimų šuo dažnai suseka rujojančią vilkę arba vilkas ateina pas rujojančią kalę. Kalės iš vilkų gaujos dažnai sugrįžta namo, o patiną paprastai vilkai papjauna.
Pasak amerikiečių mokslininkų kildinančių šunis vilkų, žmonės pradėjo su jais bendrauti prieš 20000 metų. Manoma, kad prieš 12000 metų šunys jau buvo paplitę visame pasaulyje. Žmogui labai pravertė žvėries uoslė, klausa, budrumas, jėga ir plėšrumas, todėl jis vis dažniau užsiaugindavo prijaukinto vilko jauniklius. Tapę ištikimi žmogui kaip galingesniam, plėšrūnai pradėjo jį ginti, pakluso nurodymams saugoti jo turtą, padėti medžioti.
Kai išnyko stambūs ir negreiti žvėrys – mamutai, stumbrai, taurai – žmogus pradėjo medžioti eiklias antilopes, arklius, elnius. Juos susekti ir pavyti galėjo tik greitakojis plėšrūnas. Kaip tik toks ir buvo šuns protėvis.
Keičiantis gyvenimo sąlygoms, žmogui reikėjo turėti įvairesnių šunų pagal paskirtį, todėl žmonės pradėjo atrinkti stambesnius, greitesnius su geresne uosle ir juos grupuoti bei kryžminti. Taip formavosi veislės.
Kasinėjant daugelį senovinių gyvenviečių, buvo rasta įvairių rūšių pirmykščių šunų skeletų, labai panašių į šiuolaikinių šunų skeletus. Kasinėjant senovės žmonių stovyklą, pastatytą ant polių prieš 10 tūkstančių metų prieš mūsų erą, rastos šuns skeleto liekanos, kurių kilmė mums nežinoma. Minėtas šuo pavadintas pelkiniu, arba durpiniu šunimi (Canis familiaris palustris Rudimayer). Tai buvo nedidukai, temperamentingi, jautrūs ir pikti šunys, gyvenę šalia mūsų protėvių stovyklų. Jie pirmieji pajusdavę pavojų ir įspėdavę žmones.
Manoma, kad iš polinių šunų yra kilę špicai, šnauceriai, pinčeriai ir kai kurie terjerai. Netoli Sankt Peterburgo, prie Ladogos ežero, tarp polinių gyvenviečių liekanų iškasti didesnio šuns (Canis familiaris Inostranzeni Anuezin) griaučiai. Iš tokių kildinami šiaurėje paplitę vilkiniai ganymo šunys. Į pietus nuo šio radinio buvo iškasta kito šuns (Canis familiaris Tutjatini Studer) liekanų. Jo kaukolė labai panaši į laukinio Australijos dingo, veikiausiai kilusio iš naminių Eurazijos šunų.
Žalvario amžiaus (V-II a. prieš Kristaus gimimą) aukurų pelenuose Austrijoje rasta kaukolių, kurios priklausė panašiems į dabartinius skalikus, veikiausiai medžiokliams šunims (Canis familiaris internadius Woldriech). Tie šunys buvo aukojami dievams, todėl labai vertinami. Kitas bronzos amžiaus keturkojis – buvo vadinamasis bronzinis šuo (Canis familiaris optimoe Jeitteles), kurio griaučių surasta Čekijoje. Jis laikomas vokiečių, škotų ir kai kurių kitų aviganių protėviu. Evoliuciniu požiūriu bene jauniausias mūsų šunų protėvis.
Iš labai didelio šuns (Canis familiaris decumanus Nekring), apie kurį nedaug žinoma, turėjo atsirasti doginiai šunys. V. Europoje, Skandinavijos kalnuose iškasama panašių į laikas vadinamųjų briedinių šunų liekanų. Su šiais šunimis medžiota V-IV a. pr. Kr.
Iš archeologinių radinių matyti, kad prieš penketą tūkstantmečių šunys buvo auginami Eurazijoje, Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje. Jie buvo sarginiai, medžiokliniai ir aviganiai. Kai kurios tautos šunis labai garbino. Kai kurių Afrikos genčių papročiai iki šiol draudžia barti ir mušti svečio šunį, liepia jį vaišinti, kai kuriose šalyse šunys net iškilmingai laidojami, jo garbei aukojamos ožkos ar kiti gyvuliai. Kai kuriose gentyse iškilmingai aukojamas pats šuo.
Senovės Egipte (IV-III a. pr. Kr.) liesi ilgakojai šunys (Canis familiaris Leineri Studen) puikiai persekiojo priešus ir medžiojo. Egipto aristokratų numylėtinis saliukis pavaizduotas jų kapų freskose, tapytose prieš 4 tūkstantmečius. Manoma, kad egiptiečių ilgakojai šunys yra kurtų protėviai.
Į Egiptą, Romą, Atėnus šunų atveždavo finikiečių pirkliai. Senovės egiptiečiai, pasak graikų istoriko Herodoto, gedėdavo kritusio šuns tarsi artimo žmogaus – visi šeimos nariai skusdavosi galvas plikai ir ilgai nieko nevalgydavo. Kiekviename mieste buvo šunų kapinės, į kurias gabendavo balzamuotus palaikus. Šuns žudiką kartais bausdavo mirtimi. Panašiai elgdavosi ir persai. Graikų matematiko Pitagoro liudijimu, egiptiečiai prie mirštančio žmogaus prikišdavo šunį, kad paimtų sielą.
Nuo seno žmonės daugelyje šalių buvo linkę varyti iš namų nebereikalingus šunis. Benamiai šunys platino užkrečiamąsias ligas, todėl imta juos naikinti. XX a. pradžioje daugelyje V. Europos šalių tokių šunų nebeliko. Nusenę ir ligoti neskausmingai sunaikinami gyvūnų globos namuose, o sveikiems surandami nauji šeimininkai.
Lietuvos gyventojai šunis augino jau mezolite (VIII-V a. pr. Kr.). Jų kaulų rasta Galubalio ir Turlojiškės pelkėse (Marijampolės rajone). Šunų būta medžioklinių, sarginių ir mėsinių. V-VIII a. medžioklė buvo svarbiausias žmonių pragyvenimo šaltinis. Daug medžioklinių ir sarginių šunų auginta XIII a. Kartu su Vytauto atsigabentais totoriais XIV a. Lietuvoje atsirado šiurkščiaplaukių kurtų ir ilgaplaukių skalikų. 1566 m. II-ajame Lietuvos statute minima 11 šunų grupių ir veislių: kiemsargiai, žvėrių sekikai, kurtai, vižlai, bebriniai šunys, bretonai, skalikai ir kt.
Buvusį šunų gausumą rodo visoje Lietuvoje pasklidę „šuniški“ upių, ežerų, pelkių ir kalvų pavadinimai: Šunupis, Šunabala, Kalės pelkė, Kaliakalnis ir kt.
Kinologija kaip ir gyvenimas, nestovi vietoje – vienos veislės praranda populiarumą, kitos jį įgyja. Visų veislių neįmanoma nei suminėti, nei aprašyti, nes šiuo metu pasaulyje jų yra per 400.